VILNIAUS KRAŠTO AKIŲ LIGŲ GYDYTOJŲ ASOCIACIJA ĮREGISTRUOTA REGISTRŲ CENTRE 2011 02 15

ISTORIJA

VILNIAUS OFTALMOLOGŲ DRAUGIJA

G. Jusaitienė, J. Jautakienė, L. Dampkauskaitė, G. Petkūnienė

Vilniaus oftalmologų mokslinės draugijos ištakos glūdi senojoje Vilniaus medicinos draugijoje. Pirmieji oftalmologijos žinių skleidėjai Vilniuje ir medicinos draugijoje buvo senojo Vilniaus universiteto chirurgijos ir terapijos profesoriai J. Briotė, J. F. Niškovskis, J. Frankas, V. Pelikanas, V. Herberskis, K. Porcijanka, A. Sniadeckis, S. Galenzovskis, J. Koženevskis. Tuo metu oftalmologija dar nebuvo susiformavusi į atskirą medicinos mokslo šaką.
1806 metais Vilniaus medicinos draugijos narys ir vienas jos steigėjų, o 1813 metais – jos pirmininkas, medicinos ir filosofijos daktaras Jokūbas Šimkevičius išleido pirmąjį oftalmologijos vadovėlį lenkų kalba — ,,Mokymą apie akių ligas”. Šį veikalą labai vertino žymus rusų oftalmologas E. Adamiukas bei Vakarų Europos oftalmologijos mokslo korifėjai.
Vilniaus medicinos draugijoje pirmąjį pranešimą oftalmologijos tematika perskaitė 1819 metais Ignatijus Voiničius ,,Oftalmijos, paplitusios rusų kariuomenėje Prancūzijoje 1817 -1818 metais, asmeniniai stebėjimai”.
Daugelis įžymių užsienio ir Rusijos oftalmologų buvo Vilniaus medicinos draugijos garbės nariai. 1817 metais Vilniaus medicinos draugijos garbės nariu išrinktas Europos oftalmologijos pradininkas Vienos universiteto profesorius G. Beras, 1858 metais – Berlyno universiteto profesorius A. Grefė, 1895 metais – Kazanės oftalmologų mokyklos įkūrėjas E. Adamiukas, Poznanės profesorius B. Vicherkevičius ir kt.
Vilniaus medicinos draugijos nariai paskelbė mokslinių straipsnių akių ligų tematika tuometiniuose draugijos leidiniuose, taip pat Krokuvos, Varšuvos, Berlyno medicininėje spaudoje.
XX amžiaus pirmajame ketvirtyje Vilniaus oftalmologų veikla suaktyvėjo. 1922 metais Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įsteigta Akių ligų katedra. Jos organizatorius ir pirmasis vedėjas buvo profesorius J. Šimanskis. 1936 metais jį pakeitė profesorius L. Abramovičius. Vilniaus oftalmologai rinkdavosi kas mėnuo universiteto klinikose, buvo skaitomi pranešimai, demonstruojami ligoniai. Vasarą būdavo organizuojamos išvažiuojamosios brigados kovai prieš trachomą.
Kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, Vilniaus medicinos draugija atkūrė savo veiklą naujomis sąlygomis. 1940 metų gegužės 19 dieną įvyko bendras draugijos susirinkimas, išrinkta nauja draugijos valdyba. Susirinkime dalyvavo 12 draugijos narių, tarp jų ir Vilniaus oftalmologu mokslinės draugijos įkūrėja bei ilgametė jos pirmininkė Marija Karužaitė – Horodničienė (1904 – 1975).
Vokiečių okupacijos metais, nutrūkus viešajai Vilniaus medicinos draugijos veiklai, universiteto akių klinika 1942 metais suorganizavo bendrą miesto gydytojų susirinkimą, kuriame oftalmologai P. Kazlauskas, K. Stungys, M. Horodničienė, L. Žemaitytė, J. Jėčius skaitė pranešimus ir demonstravo ligonius.
Pokario laikotarpiu Vilniaus medicinos draugijos veikla buvo atgaivinta. 1945 metų rugsėjo 19 dieną buvo organizuotos penkios atskiros sekcijos. Oftalmologai įėjo į chirurgų sekcijos sudėtį ir dalyvavo jos darbe. Pirmieji dokumentai, bylojantys apie oftalmologų sekcijos veiklą, yra išlikę chirurgų draugijos archyvuose. 1948 metų sausio 16 dienos chirurgų draugijos posėdžio protokole nurodyta, kad pranešimą apie akies cisticerko diagnostiką skaitė oftatmologė E. Korol, o ligonę, sergančią akies cisticerku, demonstravo gyd. M. Horodničienė. Chirurgų draugijos 1948 metų darbo planuose yra įrašytas M. Horodničienės pranešimas apie ragenos persodinimą. 1948 metais oftalmologų sekcijoje buvo aštuoni nariai. Vėliau šisekcija buvo pavadinta Vilniaus miesto ir zonos oftalmologų moksline draugija, o nuo 1977 metų — Vilniaus oftalmologų draugija. M. Horodničienė iki pat mirties buvo šios draugijos pirmininkė. Pirmininko pavaduotojais yra buvę gydytojai F. Kantoravičius, J. Jautakienė, J. Čepinskienė ir kt., šiuo metu — med. m. dr. I. Čibirienė, o nuo 1959 metų draugijos iždininkas — gyd. O. Koženeckis.
1948 metais oftalmologų sekcija buvo įkurta ir Kaune, kiek vėliau Klaipėdoje ir Šiauliuose. Visos šios keturios zoninės draugijos 1958 metais buvo sujungtos į Lietuvos TSR oftalmologų mokslinę draugiją, kuriai 1963 – 1972 metais vadovavo taip pat M. Horodničienė.
1949 metais Vilniuje dirbo 13 oftalmologų, 10 iš jų buvo Vilniaus oftalmologų sekcijos nariai: M. Horodničienė (pirmininkė), V. Žuravliovas (pirmininkės pavaduotojas), E. Korol (sekretorė), V. Naividelienė (iždininkė), E. Gujienė, O. Kovalenko – Gradauskienė, V. Mamontova, F. Marmorštein, M. Sergedaitė – Zonn, B. Šadžienė. Svarbiausias to laikotarpio draugijos uždavinys – kova prieš trachomą ir akių traumatizmą, nes tai buvo svarbiausios aklumo priežastys.
1949 metais sekcijoje buvo tik vienas narys, turintis medicinos mokslų kandidato laipsnį. Tai gyd. F. Marmorštein. 1962 metais kandidatinę disertaciją apie akių toksop1azmozę apgynė gyd. I. Čibirienė, 1966 metais apie žemdirbių akių traumatizmą – gyd. M. Horodničienė. 1962 – 1971 metais net trys Vilniaus oftalmologai baigė aspirantūrą Odesos V. Filatovo akių ligų ir audinių terapijos institute ir apgynė kandidatines disertacijas (J. Saliklytė – Jautakienė, 1966; K. Sukarevičius, 1970; G. Juodkaitė, 1972). Vėliau kandidatines disertacijas apgynė gydytojos G. Jusaitienė ir G. Petkūnienė. Taigi medicinos mokslų kandidatų skaičius draugijoje 1975 metais šoktelėjo iki aštuonių.
1985 metų vasario 5 dieną Maskvoje medicinos mokslų daktaro disertaciją apie hemodinamikos ir struktūrinius funkcinius akies kraujagyslių pakitimus sergant reumatu apgynė gyd. I. Čibirienė. Ruošdama šį darbą, gyd. I. Čibirienė pasiūlė originalų davikilį reooftalmogramoms užrašyti, kuris buvo pripažintas išradimu ir eksponuotas tarptautinėje parodoje Bazelyje.
Vilniaus oftalmologų draugija padėjo planuoti ir organizuoti oftalmologijos tarnybą respublikoje. Įvairūs organizaciniai oftalmloginės pagalbos klausimai būdavo aptariami draugijoje ir pateikiami LTSR sveikatos apsaugos ministerijai. 1950 metais buvo prašyta padidinti akių ligų lovų skaičių, 1953 metais kreiptasi dėl elastotonometrų stygiaus, 1959 metais išsirūpinta, kad sergantys akių tuberkulioze pacientai gautų nemokamai antituberkuliozinius vaistus ir kt. Pastaraisiais metais draugija rūpinosi, kad Vilniuje būtų pastatyta nauja akių ligų klinika, daug dėmesio skiria konsultacinei pagalbai mieste ir rajonuose. Draugijos narės gydytojos G. Jusaitienė, L. Bartkienė, J. Čepinskienė, V. Adomavičienė dirba neetatiniais respublikos ir Vilniaus miesto bei zonos vyriausiaisiais oftalmologais.
Apie Vilniaus oftalmologų draugijos veiklą 1948 – 1958 metais išliko labai mažai archyvinių dokumentų.Pirmoji ataskaita, pasirašyta pirmininkės M. Horodničienės, apie oftalmologų sekcijos darbą datuota 1959 metais. Iš pokalbių su pirmaisiais oftalmologų sekcijos nariais (F. Marmorštein, E. Gujiene ir kt.) sužinota, kad ofttalmologai buvo numatę rinktis kas mėnuo. Iš pradžių posėdžiai vyko Vilniaus sveikatos apsaugos skyriuje, o nuo 1950 metų — Vilniaus respublikinės ,,Raudonojo kryžiaus” klinikinės ligoninės Akių ligų skyriuje. Iš išlikusių posėdžių protokolų matyti, kad 1949 metais įvyko keturi susirinkimai. Pirmasis buvo skirtas tik organizaciniams klausimams, kituose buvo perskaityti keturi pranešimai: apie akių traumas (K. Žuravliovas ir O. Kovalenka), pigmentinį retinitą be pigmento (F. Marmorštein) ir apie penicilino vartojimą oftalmologijoje (jo autorius nenurodytas).
1952 metais įvyko septyni posėdžiai, juose pademonstruoti aštuoni ligoniai, dažniausiai su įgimta akių patologija. Pranešimų tematika labai įvairi: refrakcijai nustatyti metodai, vokų pažeidimai esant psoriazei, novokaino blokada oftalmologijoje. Be to, svarstyta viena ataskaita ir vienas informacinis pranešimas.
1953 metais įvyko trys posėdžiai, pademonstruoti keturi ligoniai, perskaityti du pranešimai (M. Horodničienė ir F. Marmorštein). Šiuo laikotarpiu draugijos nariai daugiausia dėmesio skyrė gyventojų oftalmologinei pagalbai. Dažnai po darbo valandų, prastai įrengtuose akių ligų kabinetuose, ankštame akių ligų stacionare jie grūmėsi su vaikų akių skrofulioze, įsisenėjusia glaukoma, sunkiomis nuo sprogmenų akių traumomis ir siautėjania trachoma. Iš pirkios į pirkią, per šaltį, darganą, ir lietų, oftalmologai išvaikščiojo skurdžius, antisanitarinius buvusio okupuoto Vilniaus krašto rajonus. Jie gydė ne tik nuo trachomos, bet ir kirpo kaltūną, skleidė sanitarines žinias.
Oftalmologinė pagalba gyventojams pasidarė prieinamesnė tuomet, kai rajonų poliklinikose pradėjo dirbti akių ligų specialisiai. 1950 metais į Švenčionis atvyko gyd. J. Rodevič, 1954 metais į Druskininkus – gyd. D. Tekorienė, 1956 metais į Trakus – gyd.
A. Važienė. Šios oftalmologės savo darbo baro nepaliko iki šiol.
1959 – 1964 metais Vilniaus oftalmologų draugijos veikla buvo jau planinga ir organizuota. Kasmet vykdavo 7 – 10 posėdžių. Šio laikotarpio svarbiausias uždavinys buvo galutinai likviduoti trachomą, grumtis su dažnomis akių traumomis ir glaukoma. Iš viso 1959 – 1964 metais įvyko 58 susirinkimai, perskaityti 49 pranešimai, iš jų devyniolikoje (39%) apibendrinti asmeniniai klinikiniai stebėjimai. Kiti pranešimai buvo teorinio ir informacinio pobūdžio. Daugiausia pranešimų perskaitė šie gydytojai: F. Kantoravičius – 6, A. Misiūnaitė – 5, M. Horodničienė – 4, G. Jusaitienė – 4, O. Šakenienė – 3, R. Pivoriūnienė – 3.
Keturiuose susirinkimuose tartasi tik organizaciniais klausimais ir demonstruotas 31 ligonis. Kadangi šio laikotarpio posėdžiuose dalyvavo apie 20 draugijos narių, tai buvo įmanoma apžiūrėti ir ligonį. Be pirmininkės M. Horodničienės, diskusijose kalbėdavo gydytojai M. Marmorštein, P. Lunienė, N. Fiskov, L. Jakevičienė, O. Gradauskienė. Labai aktyvus draugijos narys buvo tuometinis Vilniaus miesto II ligoninės Akių ligų skyriaus vedėjas F. Kantoravičius, dalyvavęs beveik visuose susirinkimuose, pasiūlęs nemaža organizacinių sprendimų. F. Kantoravičiaus iniciatyva buvo suorganizuoti seminarai įvairiais klinikinės oftalmologijos klausimais viduriniam medicinos personalui. Jis pateikė siūlymą, kaip pagerinti sergančių glaukoma ligonių dispanserizaciją ir diagnostiką, patobulinti sanitarinio švietimo darbą ir kt.
1965 – 1969 metais draugijos veikla labai suaktyvėjo. Oftalmologai pradėjo dirbti Vilniaus vaikų poliklinikose ir Vilniaus zonos rajonų ligoninėse. Per šį penkmetį įvyko 40 susirinkimų, perskaityti 49 pranešimai. Originali medžiaga išanalizuota 69,4 % pranešimų. Be pranešimų traumatizmo klausimais (M. Horodničienė, F. Kantoravičius, A. Važienė, R. Pivoriūnienė), pradėti nagrinėti akių invalidumo ir ekspertizės klausimai, nes 1963 metais Vilniuje įsteigiama respublikinė okulistinė darbingumo ekspertizės komisija (pirmininkė gyd. G. Zakšauskienė – Chaleckienė). Vaikų regos apsaugai buvo skirti gydytojų J. Rodevič, R. Žalneriūnienės, L. Trifonovos, F. Kantoravičiaus ir D. Tekorienės pranešimai. 1969 metais organizuojama ,,apskrito stalo konferencija” miopijos klausimais (gyd. J. Jautakienė), kalbama apie akinių trūkumus (J. Lukšienė), susidomima naujagimių akių būkle (gyd. A. Vilimienė, gyd. G. Jusaitienė), išklausomos ir aptariamos kelių Vilniaus poliklinikų ir akių ligų stacionarų darbo ataskaitos. Draugijos susirinkimuose skaitomi pranešimai senatvinės kataraktos operacinio gydymo (gyd. L. Jakevičienė), akių herpetinių ligų (gyd. V. Šulskaja), akių tuberkuliozės (gyd. O. Šakenienė), onkologijos (gyd. J. Čepinskienė), naujų diagnostikos ir gydymo metodų klausimais (gyd. J. Jautakienė) ir kt. 1967 metais pradeda darbą pirmasis respublikoje kontaktinių linzių kabinetas, kuriam iki šiol vadovauja LTSR nusipelnęs gydytojas
O. Koženeckis, o linzes gamina optikas L. Burokas, teleskopine korekcija nuo 1962 metų rūpinasi M. Sergedaitė – Zonn.
1965 – 1969 metais pradėta glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvos aklųjų draugija, išklausytas jos nario V. Taločkos pranešimas ,,Lui Brailis ir jo raštas”. Šuo laikotarpiu daugiausia pranešimų perskaitė šie gydytojai: M. Horodničienė – 5, J. Jautakienė – 5, I. Čibirienė – 4, O. Koženeckis – 3, T. Kibarskienė – 2. 1969 metais Vilniuje surengta V respublikinė oftalmologų konferencija, kurioje dalyvavo daug svečių iš kitų respublikų, išleistos konferencijos tezės.
1970 – 1974 metais draugija surengė 44 susirinkimus, kuriuose perskaityti 88 pranešimai. Originalių duomenų buvo pateikta 59 pranešimuose (67 %). Pranešimai atspindi deontologijos ir oftalmologijos istorijos (gyd. M. Horodničienė, gyd. A. Misiūnaitė) bei kontaktinės korekcijos klausimus (gyd. O. Koženeckis ir L. Burokas), studentų ir moksleivių akių būklę (gyd. T. Rubin, gyd. P. Lunienė), akių gamybinius sužalojimus ir nudegimus (gyd. J. Jėčius, gyd. J. Jautakienė), trauminio tinklainės atšokimo chirurginį gydymą (gyd. K. Sukarevičius), naujus diagnostikos metodus (gyd.
D. Miliūnas). Daug dėmesio skiriama vaikų oftalmologijai. Šiuo klausimu perskaityta 15 pranešimų, iš jų keturis perskaitė tuometinė respublikos vaikų vyriausioji otfalmologė L. Bartkienė. 1970 metais oftalmologų draugijos nariai parengė dvejus metodinius nurodymus apie ankstyvąją glaukomos ir akių tuberkuliozės diagnostiką. Šiame penkmetyje kasdieninėje praktikoje prigyja gonioskopija, tonografija, echografija, reooftalmografija, įdiegiama naujų oftalmochirurgijos metodų.
1975 metais iš gyvųjų tarpo pasitraukė Vilniaus oftalmologų draugijos įkūrėja ir ilgametė jos pirmininkė doc. M. Horodničienė. Pagal tradiciją draugijos pirmininke išrenkama taip pat Vilniaus universiteto Akių ligų kurso docentė G. Jusaitienė.
1975 – 1979 metais draugijos veikla pasidarė įvairiapusiškesnė ir planingesnė. Buvo priimta daug naujų narių. 1979 metais nenariai buvo tik trys oftalmologai. Buvo stengiamasi paįvairinti ir pranešimų tematiką, draugiją paversti svarbiausiu oftalmologijos žinių skleidimo centru. Tradicija tapo draugijos narių, dalyvavusių sąjunginiuose arba tarptautiniuose simpoziumuose, suvažiavimuose ir konferencijose bei tobubinimosi kursuose ataskaitiniai informaciniai pranešimai. Visa, kas naujausia ir pažangiausia oftalmologijos moksle bei klinikinėje praktikoje, tuoj pat buvo paskleidžiama tarp draugijos narių.
Per šį laikotarpį buvo surengti keli išvažiuojamieji posėdžiai į Druskininkus, Ukmergę, Panevėžį, Vilniaus specializuotą vaikų darželį, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyką.
Paminėtini du renginiai, skirti Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui pažymėti. 1978 metų gegužės mėnesio išplėstiniame posėdyje dalyvavo dauguma respublikos oftalmologų, svečiai iš Latvijos, Estijos ir Maskvos. Šiame posėdyje buvo perskaityta 10 pranešimų, keturis iš jų skaitė vilniečiai. Pagrindinis pranešimas buvo apie Vilniaus universiteto istoriją ir oftatmologijos raidą Lietuvoje (J. Jautakienė).
Kitas renginys, skirtas universiteto jubiliejui, įvyko 1978 metų gruodžio 1 dieną. Tai sąjunginės oftalmologų draugijos valdybos išvažiuojamasis plenumas Vilniuje, kuriame dalyvavo 178 respublikos oftalmologai ir keturi svečiai iš Maskvos.
Šiuo laikotarpiu užmegzti ryšiai su kitomis Vilniaus medicinos specialiosiomis draugijomis. Posėdžiuose pranešimus skaitė kitų draugijų atstovai, o oftalmologai savo ruoštu skaitė pranešimus Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio oftalmologams. Iki 1975 metų tik med. m. dr. I. Čibirienė tebuvo skaičiusi pranešimus užsienyje, o šiame penkmetyje Lenkijos, Čekoslovakijos, VDR Greifsvaldo ir Berlyno akių ligų klinikose pabuvojo gydytojai O. Koženeckis, G. Juodkaitė, R. Bagdonienė, G. Jusaitienė. Jie dalyvavo įvairiose konferencijose, simpoziumuose. 1978 metais pasirašyta ir sėkmingai įvykdyta trimetė mokslinio bendradarbiavimo sutartis tarp Greifsvaldo ir Vilniaus universiteto oftalmologų.
1979 metais TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodoje buvo demonstruoti ir vilniečių oftalmologų darbai. I. Čibirienė už originalų reooftalmografijos metodą pelnė parodos aukso medalį, gyd. G. Petkūnienė – bronzos.
Svarbus dalykas draugijos veikloje yra vaikų oftalmologų sekcijos įkūrimas 1975 metais (sekcijos valdyba – med. m. kand. G. Petkūnienė, gyd. L. Gužienė, gyd. V. Samajauskienė). Sekcijoje yra 22 nariai. Remdamasi draugijos darbo planais, sekcija kasmet organizuoja po du susirinkimus aktualiais vaiklų oftalmologijos klausimais.
1975 – 1979 metais draugijoje perskaityti 129 pranešimai, iš jų 93 (72,1 %) – originalūs. 1979 metų rugsėjo mėnesio posėdyje pranešimus skaitė svečiai iš Odesos V. Filatovo akių ligų mokslinio tyrimo instituto (prof. L. Linikas ir vyresnioji mokslinė bendradarbė I. Čokova).
1980 – 1985 metais draugija labai suintensyvino savo darbą. Jos narių skaičius 1985 metais šokteIėjo iki 119. Tik trys Vilniaus miesto ir zonos oftalmologai nėra draugijos nariai (du pensininkai, vienas neturi reikalingo darbo stažo).
Per šiuos metus vyko 54 draugijos posėdžiai, juose išklausyti 165 pranešimai. Pažymėtina, kad labai išsiplėtė draugijos tarptautiniai ryšiai. Draugijoje pranešimus skaitė Greifsvaldo universiteto Akių ligų klinikos direktorius, Meklenburgo oftalmologų draugijos pirmininkas prof. Giunteris Frankė, Florencijos universiteto Akių ligų klinikos direktorius prof. Rikardas Frosinis, Čikagos oftalmologas Linas Sidrys. Vilniaus oftalmologų draugijos nariai savo ruožtu skaitė pranešimus užsienyje: G. Jusaitienė – Greifsvalde, Halėje, Magdeburge (VDR), Ciūriche (Šveicarija), Debrecene (Vengrija), Florencijoje (Italija), I. Čibirienė – Bazelyje.
Sustiprėjo ryiai su Kauno oftalmologais. Pranešimus skaitė prof. E. Daktaravičienė, gyd. V. Černiuvienė, gyd. O. Majauskienė, gyd. L. Matukonienė.
1980 – 1982 metais prie draugijos veikė dvimetis Oftalmologijos progreso universitetas. Jį baigė 80 draugijos narių. Įdomi ir įvairi pranešimų tematika traukė klausytojus, todėl buvo labai didelis lankomumo procentas. Pagausėjus draugijos narių ir padidėjus lankomumui, nuo 1983 metų posėdžiai vyksta erdvioje Lietuvos aklųjų draugijos Centro valdybos salėje Labdarių gatvėje.
Ryšys su Lietuvos aklųjų draugija stiprėja ir toliau. Centro valdybos skyriaus vedėjas ped. m. kand. A. Grigutis viename draugijos posėdyje supažindino oftalmologus su aklųjų reabilitacijos ir įdarbinimo problemomis Lietuvoje, su Lietuvos akųjų draugijos veikla. 1984 metų lapkričio 26 – 27 dienomis Lietuvos aklųjų draugija surengė respublikinę konferenciją ,,Sutrikusio regėjimo asmenų reabilitacijos ir visuomeninės integracijos metodams tobulinti būdai”, skirtą jos įkūrimo 40 – mečiui. Konferencijoje aktyviai dalyvavo Viiniaus oftalmologai.
1980 – 1985 metais Vilniaus oftalmologų draugija svarstė Vilniaus miesto ir kai kurių rajonų poliklinikų darbą, aptarė ligonių siuntimo konsultacijai ir stacionariniam gydymui trūkumus. Be to, buvo svarstyti ir pasiūlyti kandidatai dalyvauti Lietuvos aklųjų draugijos skelbiamuose kasmetiniuose oftalmologijos laimėjimų konkursuose. Šių konkursų devyni laureatai yra vilniečiai gydytojai: I. Čibirienė, O. Šakenienė, G. Chaleckienė, G. Petkūnienė, J. Čepinskienė, G. Jusaitienė, O. Koženeckis, J. Rodevič, A. Važienė. Kasmet draugija apsvarsto kelių savo narių darbą ir rekomenduoja Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos atestacinei komisijai suteikti atitinkamą kvalifikacinę kategoriją.
Per pastarąjį laikotarpį oftalmologinėje praktikoje įdiegta daug naujovių – naujos mikrochirurgijos operacijos (gyd. V. Adomavičienė, gyd. J. Čepinskienė), pradėtas taikyti chirurginis nistagmo gydymas (gyd. L. Bartkienė), gydymas lazeriu (gyd. V. Joselevičienė), įdiegti Vilniaus II ligoninės ir V poliklinikos oftalmologų pasiūlyti specializuoti ligos istorijų lapai – įklijos, pasiūlyta ir įdiegta perforuotų kontaktinių linzių gamyba (gyd. O. Koženeckis, L. Burokas), vaikų oftalmologijos kabinetuose naudojama med. m. kand. V. Černiuvienės pasiūlyta trumparegystės klasifikacija ir kt. 1982 metais Vilniuje atidarytas glaukomos kabinetas (vedėja R. Bagdoniene) ir elektrofiziologinis akių tyrimų punktas (gyd. G. Petkūnienė, gyd.G. Chaleckienė).
Vilniaus oftalmologų mokslinės draugijos nariai buvo aktyvūs respublikinių oftalmologų konferencijų rengėjai. Iki 1957 metų įvyko dvi respublikinės konferencijos (trachomos ir akių traumų klausimais). III respublikinė konferencija surengta 1963 metais Vilniuje. Joje dalyvavo svečių iš Latvijos TSR, Estijos TSR ir Baltarusijos TSR. Vilniečiai perskaitė penkis iš 32 pranešimų (gyd. O. Šakenienė, gyd. J. Rodevič, gyd. R. Pivoriūnienė ir kt.).
IV respublikinėje oftalmologų konferencijoje, skirtoje Tarybų Lietuvos 25 – mečiui, vilniečiai perskaitė du pranešimus (gyd. F. Kantoravičius ir gyd. O. Šakenienė, gyd. L. Jakevičienė).
V konferencija vyko Vilniuje 1969 metais. Joje pranešimus skaitė 17 sostinės oftalmologų.
1970 metais įvyko respublikinė jungtinė konferencija ,,Darbingumo ekspertizės klausimai”, surengta Lietuvos aklųjų draugijos inciatyva. Keturis pranešimus iš vienuolikos skaitė Vilniaus oftalmologai.
VI respublikinė oftalmologų konferencija vyko 1974 metais ir VII – 1980 metais Kaune. Šių konferencijų tezių leidiniuose paskelbta po 14 vilniečių darbų, kurių autorių dauguma yra gydytojai praktikai (V. Joselevičienė, V. Adomavičienė, O. Gradauskienė, L. Bartkienė, J. Čepinskienė, L. Dampkauskaitė, O. Šakenienė, I. Rauličkienė, S. Girko, M. Sutkaitienė, V. Samajauskienė, L. Kalvelienė ir kt.). Aktyvūs visų konferencijų dalyviai yra Vilniaus universiteto Akių ligų kurso docentai G. Juodkaitė ir K. Sukarevičius (iki 1985 metų buvęs neetatinis respublikos vyriausiasis oftalmologas).
Gausiai dalyvavo vilniečiai ir 1982 metais vykusiame respublikiniame seminare ,,Aktualūs vaikų oftalmologijos klausimai” bei kitose respublikinėse konferencijose.
Sąjunginiuose oftalmologų suvažiavimuose, kurių jau įvyko dalyvaudavo po 5 – 8 Vilniaus oftalmologų delegatus. Suvažiavimų medžiagoje yra paskelbta ir vilniečių pranešimų. 1983 metais Kaune įvyko II sąjunginė vaikų oftalmologų konferencija, joje dalyvavo beveik visi respublikos oftalmologai.
DaugVilniaus oftalmologų yra dalyvavę kitų respublikių oftalmologų suvažiavimuose bei konferencijose, taip pat tarptautinėse konferencijose, kurios vyko Tarybų Sąjungoje.
Vilniaus oftalmologai parengė daugiau kaip 20 racionalizacinių pasiūlymų, yra penkių išradimų autoriai kitų mokslinių draugijų (pediatrų, genetikų, ftiziatrų, kardiologų, medicinos istorikų ir kt.) nariai, yra recenzavę daug kandidatinių ir daktarinių disertacijų monografijų straipsnių, metodinų rekomendacijų.
Paminėtini Vilniaus miesto oftalmologų susirinkimai, kurie vyksta kas mėnuo, vadovaujami II ligoninės Akių ligų skyriaus vedėjos gyd. J. Čepinskienės. Tai savotiška kvalifikacijos kėlimo mokykla. Čia skaitomi teminiai pranešimai, kuriuos dažnai rašo patys jaunieji oftalmologai. Be to, čia aptariami organizaciniai praktiniai klausimai.
,,Žinijos” draugijos ir sanitarinio švietimo bare vilniečiai oftalmologai kasmet perskaito apie pusantro šimto paskaitų, parašo nemažai medicinos mokslo populiarinimo straipsnių respublikinėje ir vietinėje spaudoje. Daugiausia straipsnių paskelbta Lietuvos aklųjų draugijos Centro valdybos žurnale ,,Mūsų žodis”.
Daug draugijos narių yra aktyvūs visuomenininkai: vokalinio meno žymūnė gyd. J. Čepinskienė, lietuvių rašytojų kūrinų vertėja į ukrainiečių kalbą gyd. O. Gradauskienė ir kt.
Vilniaus oftalmologų mokslinė draugija tęsia senosios Vilniaus medicinos draugijos pradėtą darbą. Ji yra oftalmologijos mokslo pažangiosios minties skleidimo mokykla.

FAKULTETINĖS CHIRURGIJOS KATEDRA
Algimantas Bubnys

Fakultetinės chirurgijos katedra buvo įkurta 1940 metais ir veikė iki 1990metų. 1984 metais ji buvo pava­dinta II chirurgijos katedra, nepakeičiantjos funkcijų. Visą 46 metų katedros gyvavimo laikotarpį jos klinikine bazebuvo respublikinė Vilniaus ligo­ninė „Raudonasis Kryžius”, įkurta vos penikeriaismetais anksčiau, negu katedra.
Pirmuoju katedros vedėju tapo šios ligoninės vyriausias gydytojas, Kauno Vytauto Didžiojo un-to Chirur­ginės klinikos auklėtinis K. Katilius (1904 – 76), doc. (1959), nuo 1945 metų vadovavęs ir ligoninės Chirurginiam skyriui. K. Katiliui teko trigubas krūvis – organizuoti ligoninės, jos Chirur­ginio skyriaus darbą ir chirurgijos bei Urologijos studijas Medicinos fakulteto studentams. Tad pradžioje diagnostikos, gydymo ir mokymo procesų val­dymas buvo sutelktas vienose rankose, tačiau vėliau šis darbo organizavimo principas įstatymais buvo pakeistas ir klinikinėse ligoninėse įsigaliojo ligo­ninės ir fakulteto katedrų dvivaldystė, apsunkinusi katedrų darbą.
Būdamas universaliu chirurgu, geru administratoriumi ir pedagogu, K. Katilius sugebėjo išplėtoti katedrą ir jos klinikinę bazę. Į katedrą asistentais 1946metais buvo priimti du chirurgi­nioskyriaus ordinatoriai – A. Sučila (doc. 1967, med. m. dr.; prof. 1976) ir L. Petkevičius (1916 – 86; doc. 1967, med.m.dr. 1973; prof. 1977; 1963 perėjo dirbti į Hospitalinės chirurgijos kated­rą). 1951 metais ligoninėje buvo įkurtas Traumatologijos ir ortopedijos skyrius, o 1953 metais – Urologijos skyrius. Po fakulteto baigimo padirbėję klinikoje į katedrą dėstyti chirurgiją 1964 metais buvo priimti B. Kazlauskas (doc. 1979) ir A. Sviklius (doc. 1970, med. m. dr. 1970; prof. 1979). Baigęs stacionarinę aspirantūrą pas prof. Praną Norkūną 1970 metais į katedrą chirurgijos dėsty­ti atėjo A. Bubnys (doc. 1979).
Į katedros sudėtį 1953 metais bu­vo įjungta nedidelė Ausų, nosies, gerk­lės ir akių ligų katedra, sudarant du atskirus kursus: ausų, nosies, gerklės ligų kursą (ved. – P. Pakonaitis 1906 – 82) ir akių ligų kursą (ved. M. Horodničienė (1904 – 75; doc. 1970). Dėstyti au­sų, nosies, gerklės ligas 1962 metais atėjo M. Sakalinskas(doc. 1970), o 1968 metais – R. Kašinskas (doc. 1980). M. Sakalinskas 1966 metais tapo šio kurso vedėju. Akių ligas 1965 – 74 metais dėstė G. Jusaitienė (doc. 1980), nuo 1970 me­tų – K Sukarevičius (doc. 1977), nuo metų – G. Juodkaitė (doc. 1980). Nuo 1974 metų šiam kursui vadovavo doc. K. Sukarevičius.
Į Fakultetinės chirurgijos katedrą 1971 metais buvo įjungtas stomatologijos kursas (vedėja – doc. V. Katilienė; 1918 – 72).
Pirmasis katedros vedėjas doc. K. Katilius vadovavo katedrai 28 metus (1944 – 72) ir per šį laiką sukūrė savitą chirurgijos mokyklą. Dėl pablogėjusios sveikatos jam šių pareigų atsisakius, katedros vedėju 1972 metais buvo iš­rinktas doc. A. Sučila, vadovavęs kated­rai iki 1988 metų. Šiuo laikotarpiu ka­tedros klinikinė bazė dar išsiplėtė, įku­riant 1983 metais Torakalinės chirurgi­jos skyrių. Dėstyti urologiją, kurios stu­dijoms nuo katedros įkūrimo pradžios vadovavo chirurgai, 1976 metais pradė­jo specialistai urologai P. Černiauskas (doc. 1985) ir H. Ramonas. Tais pat me­tais traumatologiją higienos specialy­bės studentams ėmė dėstyti V. Baltaitis (doc. 1976). Chirurgijos dėstytojų gretos 1981 metais pasipildė R. Janilioniu (doc. 1990) ir 1986 m. – A. Songaila.
Stomatologijos kurso dėstytojai 1977 metais perėjo dirbti į Gydytojų to­bulinimosi fakultete įkurtą Stomatolo­gijos katedrą. Į šį fakultetą 1980 me­tais perėjo dirbti prof. A. Sviklius, ta­pęs Chirurgijos katedros veikėju. 1988 metais katedros vedėju išrinktas doc. A. Bubnys. Dirbo šiose pareigose iki 1990 metų katedros reorganizacijos į universitetines klinikas.
Pirmieji moksliniai katedros dar­bai buvo apie tireotoksinės strumos chi­rurginį gydymą, kaulų lūžių, pilvo or­ganų, inkstų ir šlapimo takų ligų diag­nostiką ir gydymą (K. Katilius), poliomielito pasėkmių chirurginį gydymą (L. Petkevičius). 1955 metais K. Katilius apgynė kandidatinę disertaciją apie ti­reotoksikozės operacinį gydymą stru­mos rezekcijos metodu. Katedros vedėjo skatinamas, A. Sučila pradėjo speciali­zuotis torakalinėje chirurgijoje. Lietu­voje jis pirmasis arba vienas pirmųjų padarė tam tikras plaučių, trachėjos, stemplės, perikardo bei širdies operacijas ir publikavo jų rezultatus spaudoje. Didžiausią darbą A. Sučila nudirbo plaučių chirurgijoje. Plaučių tuberkulioze, pūliniais ar augliais sergantiems ligoniams jis atlikdavo sudėtingas dalines, abišales, kartotines plaučių operacijas. A. Sučila patobulino broncho bi­gės užsiuvimą, įdiegė į klinikinę prak­tiką pažangių plaučių ir jų funkcijos ty­rimo būdų. Darbų rezultatai buvo api­bendrinti kandidato disertacijoje „Porezekcinių bronchų fistulių priežastysirprofilaktika” (1964; vadovas – doc. K. Katilius), daktaro disertacijoje „Plaučių rezekcijos rezultatų eksperimentiniai – klinikiniai stebėjimai” (1973) ir monografijoje „Plaučių potologija ir jų chi­rurginis gydymas” (1977). Šiandien prof. A. Sučila yra laikomas vienu krū­tinės ląstos organų chirurgijos Lietuvo­je pradininkų.
Plėtodami plaučių chirurgijos problemą, tapusią viena iš dviejų pa­grindinių katedros mokslinio tyrime darbų krypčių, A. Sučilai vadovaujant kandidatines disertacijas parengė ir ap­gynė katedros asistentai B. Kazlauskas (1971) ir R. Janilionis (1986). Jose nag­rinėta plaučių funkcijos diagnostika (B. Kazlauskas) ir chirurginis bronchektazių gydymas (R. Janilionis).
Kita katedros mokslinių tyrimų kryptis – virškinimo organų chirurgija. Docentui K. Katiliui vadovaujant, A Sviklius paruošė ir 1965 metais apgynė kandidatinę disertaciją apie tulžies la­takų priešoperacinę ir operacinę dia­gnostiką. Vėliau išanalizavęs Fakulteti- nės chirurgijos katedros klinikinėje ba­zėje sukauptą ir Maskvos Centrinio gy­dytojų tobulinimosi in-to I chirurgijos katedros klinikinę medžiagą, jis apgynė daktaro disertaciją apie uždegiminių tulžies latakų ligų diagnostiką ir chi­rurginį gydymą (1976). A. Sviklius 1973 metais šiuo klausimu parašė knygą. Autorius propagavo naują tulžies pūs­lės ligų diagnostikos metodą – cholecistoelektrorentgenografiją, bet jis pla­čiau nepaplito. 1977 metais A. Sviklius parašė knygą apie kasos ligas.
Nuo 1970 metų klinikoje pradėti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų chirurginio gydymo moksliniai tyrimai (A. Bubnys). Plėtojant prof. P. Norkūno opų etiopatogenezės koncepciją, buvo parengtas opų chirurginio gydymo patogenezinio pagrindimo modelis ir jo pa­grindu paruošti ir klinikoje aprobuoti trys nauji ligonių su gastroduodeninėmis opomis operacijų būdai, tausojan­tys arba išsaugantys skrandį ir duodan­tys gerų rezultatų. Šių darbų pagrindu Fakultetinės chirurgijos klinika tapo specialia Lietuvos chirurgų stažuotės baze opų chirurginio gydymo būdams įsavinti. Katedros aspirantas A. Gra- dauskas apgynė kandidato disertaciją apie skrandžio opų chirurginį gydymą naujais operacijų būdais (1991).
Katedra buvo viena pirmaujančių įdiegiant į virškinimo organų ligų diag­nostiką naują endofibroskopijos meto­dą, joje Lietuvoje pirmiausia pradėti sudėtingi endoskopiniai retrogradiniai tulžies ir kasos latakų tyrimai ir endos­kopinė pilvo organų chirurgija (A. Bub­nys). Čia 1975 metais buvo pradėta ruošti gydytojus endoskopuotojus, 1976 metais katedros klinikinėje bazėje įsteigtas pirmasis Lietuvoje virškinimo organų endoskopijos kabinetas. Išleis­tos metodinės rekomendacijos kaip or­ganizuoti endoskopinius tyrimus gydy­mo įstaigose (A. Bubnys su bendraauto­riais, 1986).
Traumatologas V. Baltaitis sukūrė transfokalinės kaulų sintezės įtaisus ir jų klinikinio panaudojimo metodus, ne­turinčius analogo pasaulinėje trauma­tologinėje ortopedijoje. Susidarė sąlygos sutapatinti kaulo suaugimo ir pakenki­mo judamojo aparato reabilitacijos lai­ką, gaunama žymi gydymo kainos eko­nomija.
Urologų mokslinių tyrimų kryp­tis – priešinės liaukos patologijos diag­nostika ir gydymas.
Akių ligų kurso dėstytojai nagri­nėjo akių ligų profilaktikos klausimus, trachomą ir akių trauminius pakenki­mus (M. Horodničienė). 1966 m. apgin­ta med. m. kandidato disertacija apie žemdirbių akių pažeidimus (M. Horod­ničienė). Tais pačiais metais apginta med. m. kandidato disertacija apie urogliukino poveikį akispūdžiui (J. Jauta- kienė). 1970 metais K. Sukarevičius ap­gynė med. m. kandidato disertaciją apie trauminį tinklainės atšokimą ir chirur­ginio jo gydymo efektyvumą. 1972 me­tais G. Juodkaitė apgynė kandidatinę disertaciją apie silikono poveikį į nor­malios ir operuotos akies ypatybes ir patologinius akies dugno pokyčius. Pa­skelbti metodinai nurodymai apie akių ligų profilaktinius tikrinimus ir ligonių dispanserizaciją.
Ausų, nosies ir gerklės ligų kurso dėstytojai nagrinėjo mastoiditų, viršu­tinių kvėpavimo takų katarų, otosklerozės ir kaktos daubų uždegimų proble­mas (M. Sakalinskas. R. Kašinskas, P. Pakonaitis). Kurso darbuotojai išleido metodinius patarimus „LOR receptū­ra”. Išleista monografija „Otosklerozės klinika ir gydymas” (M. Sakalinskas, 1976).
Reorganizuojant medicinos fakul­teto katedras 1990 metais Fakultetinės chirurgijos katedros darbuotojai tapo keturių universitetinių klinikų bran­duoliu ir įsiliejo į dvi klinikas. Keturi darbuotojai išrinkti klinikų vadovais. Į Abdominalinės chirurgijos kliniką nuė­jo dirbti doc. A. Bubnys (klinikos vado­vas) ir doc. B. Kazlauskas, į Torakalinės chirurgijos kliniką – doc. R. Janilionis (klinikos vadovas) ir prof. A. Sučila, į Akių ligų kliniką – doc. G. Juodkaitė (klinikos vadovė), G. Jusaitienė, K Sukarevičius, į Ausų, no­sies, gerklės ligų kliniką – doc. R. Kašinskas (klinikos vadovas) ir doc. M. Sakalinskas. Į Traumatologijos ir orto­pedijos kliniką perėjo dirbti doc. V. Bal­taitis, į Nefrourologijos kliniką – doc. P. Černiauskas ir asist. H. Ramonas.

Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų klinika: istorija, pertvarkos, dabartis
(1990 – 2005)

Gražina Juodkaitė, Romas Kašinskas
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų klinika

1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vyko Medicinos fakulteto, vadovaujamo dekano Gintauto Česnio, reorganizacija vakarietiška kryptimi: iš 2 – os chirurgijos katedro­je esančių kursų įkuriama Akių ligų klinika (vedėja doc. Gražina Juodkaitė) ir Ausų, no­sies, gerklės ligų klinika (vedėjas doc. Romas Kašinskas).
2002 m. abi klinikos, kaip neatitinkančios universiteto statuto (nėra 6 dėstytojų), sujungiamos į vieną – Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų kliniką (vedėjas doc. Romas Kašinskas).
XVIII a. pabaigoje medicinos disciplinos buvo palyginti menkai diferencijuotos, todėl pirmieji anatomijos profesoriai anatomiją siedavo su kitais mokslais.
Pirmosios žinios apie akių ligų dėstymą Vilniaus universitete siekia 1783 m. 1783 – 1984 m. m. praktinės chirurgijos programoje J. Briotė (Jacob Briotet) nurodo, kad „…. Jokūbas Briotė anatomijos paskaitose demonstruos mokiniams žmogaus kūno dalis ir jas preparuos anatominiu būdu. Pabaigęs anatomiją, pradės skaityti chirurgijos paskaitas, nurodydamas teorines žinias.
Vėliau paskaitas taip dėstys: 1. apie išorines galvos ligas, naujagimius, galvos pabrinkimus… 2. vokų dėvėjimąsi ir išvirtimą, apie sausą uždegiminę oftalmiją, ragenos, vadinamos cornea, pūlinėlius, akies sutrenkimą, lęšiuko skysčio nutekėjimą, įvairias kataraktų rūšis ir jų operacijas, pagaliau apie netikrą fistulę“ [1].
J. Briotė (1746 – 1819) buvo gimęs Toro (Thorey) mieste Burgundijoje, vynininko šeimoje. Dirbo ir mokėsi Paryžiuje pas įžymius to meto Paryžiaus profesorius: Peti (Petit), Sabatjė (Sabatier) ir kt. 1777 m. paskirtas Šv. Liudviko ligoninės Paryžiuje valdytoju. Iš čia tais pačiais metais mokslinės chirurgijos Vilniaus vyriausiojoje mokykloje pradi­ninkas prof. N. Renjė (Nicolaus Renier) pakvietė J. Briotę į Vilnių mokyti praktinės chirurgijos ir demonstruoti anatomijos.
J. Briotė laikomas praktinės chirurgijos dėstymo pradininku, vienu iš pirmųjų vakci­nacijos nuo raupų organizatorių Lietuvoje. Matyt, jį reikėtų laikyti ir akių ligų dėstymo Vilniaus universitete pradininku. Vėliau J. Briotės darbą tęsė airis O’ Konoras (J. O’ Con­nor, 1760 – 1801), vienas geriausių J. Briotės mokinių – vilnietis Jonas Fridrichas Niškovskis (1774 – 1816), teorinės chirurgijos profesorius A. Matusevičius (1760 – 1816) [2].
Iš Vilniuje 1816 – 1832 m. apgintų 137 disertacijų 7 buvo skirtos akių ligoms. Pirmoji oftalmologijos tematika Vilniuje apginta disertacija – 1812 m. Jaceko Lango „Apie naujagimių blenorėją“, kitose disertacijose nagrinėti kataraktų (J. Tomaševskis, 1813), akies obuolio navikų (F. Vrublevskis, 1815), iritų (H. Dževickis, 1825), trichiazės J. Kochas, 1825), entropiono (J. Ožechovičius, 1825), ašarų maišelio ligų (T. Baraneckis, 1825) klausimai [3]. 1832 m. vietoj uždaryto universiteto Medicinos fa­kulteto atidaryta Vilniaus Medicinos ir chirurgijos akademija. Ji turėjo ir pagalbinių įstaigų: kabinetų, stacionarų. Tarp pastarųjų – 20 lovų Chirurgijos kliniką, kurioje buvo Akių ligų skyrius ir turtingas chirurgijos instrumentų bei oftalmologijos įrankių rinkinys. 1832 – 1842 m. čia gulėjo 1248 ligoniai [1]. Tai pirmosios žinomos Vilniuje specializuotos lovos akių ligoniams.
1842 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademiją dėl joje vyrau­jančios „netikusios lenkiškos dvasios” uždarius, Vilnius ilgam liko be aukštosios medi­cinos mokyklos. Mintis ją atgaivinti įgyvendinta tik 1919 m. Atkurtas Vilniaus uni­versitetas tais pačiais metais pavadintas Stepono Batoro vardu [4]. 1922 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto akių ligų katedrai vadovauti buvo paskirtas 52 m. prof. Julijonas Julijuš Šimanskis (Julijan Julijusz Szymanski), 1896 m. baigęs Kijevo universiteto Medicinos fakultetą ir iki 1922 m. dirbęs Brazilijoje [5]. 1936 m. J. Šimanskiui išvykus į Varšuvą, vadovavimą klinikai perėmė prof. Ignacas Abramovi­čius (Ignacy Abramovicz) [6]. Savo prisiminimuose buvusi šios katedros studentė (bai­gusi VU 1933 m.) ir darbuotoja, vėliau ilgalaikė Vilniaus universiteto docentė ir akių ligų kurso vedėja Marija Karužaitė – Horodničienė nurodo, kad akių ligų paskaitos bu­vo skaitomos V ir VI kurso studentams. Praktikos darbų metu studentai dirbdavo poliklinikoje, kuruodavo ligonius. Rašė ligos istorijas.
Oftalmochirurgijos pratybos vykdavo operuojant gyvuliukams akis. Pradedant 1924 – 1925 m. m. klinika kiekvienais metais rengdavo rajonų gydytojams trijų mėnesių truk­mės kvalifikacijos tobulinimo kursus. Vasaromis buvo organizuojami skrajojantys būriai kovoti su trachoma. Kiekvieną mėnesį klinikoje rinkdavosi viso miesto akių gydytojai, aptardavo naujausią literatūrą, skaitydavo pranešimus, demonstruodavo ligonius.
Akių ligoniai 1923 – 1924 m. buvo guldomi į Chirurgijos kliniką, 1925 m. Akių klinika gavo atskiras patalpas karo ligoninėje Antakalnyje. Stacionare buvo 35 lovos, tame pačiame pastate buvo ambulatorinis akių skyrius, turintis atskirą operacinę, di­delė auditorija studentams ir specializuota klinikos biblioteka. Kitą patalpų dalį už­ėmė karo ligoninės administracija ir Akių ligų skyrius.
1929 m. VU Akių klinikoje dirbo 17 žmonių: profesorius, docentas, 5 asistentai ir 10 asistentų savanorių [5]. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, klinikos dar­bas nutrūko, ji buvo uždaryta. 1939 – aisiais Lietuvai atgavus istorinę sostinę Vilnių, tų pačių metų gruodžio 15 d. buvo atgaivintas VU. Iki 1942 m. buvo tik Medicinos skyrius prie Matematikos ir gamtos fakulteto.
1942 m. nutarta steigti Vilniaus universitete Medicinos fakultetą. Jo dekanu 1942 m. liepos 1 d. paskirtas doc. Petras Kazlauskas. 1942 m. rugsėjo 1 d. jis taip pat paskirtas Akių ligų klinikos ir Akių ligų katedros vedėju. Dekanato įstaiga buvo Akių klinikoje Tyzenhauzų gatvėje.
Akių katedros darbuotojai: jaunesnysis asistentas Kasparas Stungis (nuo 1942 m. rugsėjo 1 d.), jaunesnioji asistentė Liuda Žemaitytė (nuo 1942 m. rugsėjo 1 d.), jaunesnysis asistentas Jonas Jėčius (nuo 1942 m. rugsėjo 1 d.). Lietuvos jaunimui vengiant eiti į Reicho darbo tarnybą ir nacistinės Vokietijos armiją, kaip viena represi­jų Lietuvai, 1943 m. kovo 17 d. VU buvo uždarytas, tačiau mokslas slaptai buvo tęsiamas. Daugelis studentų uždarius universitetą dirbo įvairiose įstaigose, ypač pagal­imi medicinos personalo darbą [7].
Prisiminimuose prof. S. Pavilonis rašo: „Studentai nebūtų studentai, jei, nepaisant sunkiausių gyvenimo sąlygų, nerengtų pasilinksminimų su kukliomis vaišėmis, muzika, kartaisšokiais. Dekanas P. Kazlauskas pats buvo linksmas žmogus ir visada dalyvaudavo tokiuose pobūviuose. Į pobūvius kviesdavo ir dėstytojus, kurių tada nebuvo daug. Tokie pobūviai vykdavo dekanato salėje, Tyzenhauzo gatvėje, vėliau 1944 m. „Valgio” svetainės salėje (kur dabar miesto merija*). Paskutinis pobūvis įvyko pavasarį jau artėjant frontui prie Vilniaus.
Per visą Vokietijos okupaciją studentai gerai lankė užsiėmimus, paskaitas ir pratybas, nes suprato, kad galimybė studijuoti yra didelė laimė. Lankomumo tikrinimo nebuvo, tik, žinoma, pratybų darbus reikėjo atlikti ir atsiskaityti“ [7].
Jau 1944 m. rudenį buvo atnaujintas VU darbas. Akių ligų katedra tebedirbo patalpose Tvzenhauzų gatvėje. Katedros vedėja buvo paskirta dr. Marija Horodničienė. Be jos,katedroje dirbo dvi asistentės – B. Naividelienė ir E. Korol.
1949 m. mažos Ausų, nosies, gerklės ligų (ved. P. Pakonaitis) ir Akių ligų (ved. M. Horodničienė) katedros sujungiamos į vieną – Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų katedrą (ved. P. Pakonaitis).
Akių ligoninė Tyzenhauzų gatvėje buvo uždaryta. Universiteto Akių ligų klinika perkelta į Respublikinę Raudonojo Kryžiaus ligoninę Žygimantų gatvėje, o akių lovų skaičius sumažintas nuo 90 iki 50 [5]. 1953 m. ir ši, dar labai nedidelė, katedra buvo prijungta prie Fakultetinės chirurgijos katedros, kurioje susidarė ausų, nosies, gerklės kursas (ved. P. Pakonaitis) ir akių ligų kursas (ved. M. Horodničienė) [8]. Kurso vedėja iki pat 1974 m. dirbo dr. M. Horodničienė (1904 – 1975). Ji daug operuodavo, darė pačias sudėtingiausias tuo metu akių operacijas. Šeštajame, septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo daroma daug plastinių operacijų dėl vokų bazaliomų, šalinamos kataraktos, bet daugiausia buvo operuojama dėl akių traumų. Tuo metu tai pagrindinė aklumo priežastis. Būtent dėl to pagrindinė dr. M. Horodničienės mokslinių darbų tema buvo žemdirbių akių traumos. Šia tema ji 1966 m. apgynė daktaro disertaciją. M. Horodničienė aktyviai dalyvaudavo kitų disertantų mokslinių darbų svarstymuose ir gynimuose, yra parašiusi daugybę atsiliepimų apie tų darbų mokslinę ir praktinę reikšmę. Nepaprastai daug dėmesio dr. M. Horodničienė skyrė Vilniaus oftalmologų draugijos veiklai. Nuo pat jos įkūrimo 1945 m. iki savo mirties 1975 m. M. Horodničienė buvo šios draugijos pirmininkė. Ji organizuodavo moksli­nes oftalmologų konferencijas, rūpinosi tezių išleidimu, skaitydavo pranešimus. Skai­tydavo paskaitas (studentus be galo mylėjo). Nuo Gydytojų tobulinimosi fakulteto įkūrimo (1962 m.) daug dirbo ir su gydytojais kursantais [9].
Gana ryškų pėdsaką akių kurso darbe paliko dr. Joana Saliklytė-Jautakienė. Ji 1965 m. baigė aspirantūrą V. P. Filatovo akių ligų ir audinių terapijos mokslinio tyrimo insti­tute, 1966 m. apgynė medicinos mokslų kandidato (dabar medicinos daktaro) di­sertaciją apie urogliuko poveikį akispūdžiui. Grįžusi dirbti į Vilniaus universiteto akių ligų kursą, dr. J. Jautakienė aktyviai įsitraukė į gydomąjį, mokslinį ir pedagoginį darbą. Gerai diagnozuodavo sunkiausias ligas, operavo. Buvo puiki pedagogė (doc.1970 m.), labai mylima studentų, nes puikiai mokėjo perteikti žinias labai paprastai išdėstydama sudėtingiausius dalykus, turėjo redaktorės gyslelę, iki šiol kolegos dar prašo jos peržiūrėti rengiamus spaudai straipsnius ar konferencijų pranešimus, tačiau po dr. M. Horodničienės mirties netikėtai nutarė palikti oftalmologiją ir perėjo dirbti į teorinės medicinos sritį.
1967 m. akių ligas pradėjo dėstyti Genovaitė Jusaitienė (doc. 1980 m). Ji skaitė pa­skaitas, vedė pratybas ir seminarus Gydytojų tobulinimosi fakulteto oftalmologijos spe­cialybės kursantams, domėjosi vaikų akių ligomis. 1972 m. apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją, kurioje nagrinėjo naujagimių akių dugno pakitimus normalaus ir patologinio gimdymo atvejais. 1975-1989 m. buvo Vilniaus krašto oftalmologų draugijos pirmininkė. Jos darbų tematika buvo gana įvairi: akių mikrochirurgija, akių dugno patologijos tyrimai, tinklainės venų trombozės gydymas. Kelis kartus stažavo Greifsvaldo (VDR), Ciūricho (Šveicarija) universitetų akių ligų klinikose. Akių ligų klinikoje dirbo iki 1994 m., kai išėjo į pensiją. Dar du Lietuvos oftalmologai baigė tikslinę aspirantūrą ir apgynė medicinos mokslų kandidato disertacijas Odesos V. P. Filatovo akių ligų ir audinių terapijos mokslinio tyrimo institute. Tai МF auklėtiniai Kęstutis Sukarevičius (1938 – 2004) ir Gražina Juodkaitė.
1970 m. apgintoje disertacijoje K. Sukarevičius nagrinėjo trauminį tinklainės atšoki­mą ir chirurginio jo gydymo efektyvumą. Nuo 1974 m. K. Sukarevičius (doc. 1977) vadovavo akių ligų kursui, buvo (1974 – 1985) neetatinis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis oftalmologas.
K. Sukarevičius skaitė paskaitas ir vedė pratybas MF studentams, taip pat daug dirbosu gydytojais oftalmologais, atvykstančiais tobulintis.Jo mokslinių darbų tematika labai įvairi -ir akių traumos, ir glaukoma, ir trumparegystė. Paliko apie 30 spausdintų mokslinių straipsnių, daugiausia šalies medicininėje literatūroje. 1983 m., jam vadovaujant akių ligų kursui, Akių ligų skyrius buvo perkeltas į naujas ligoninei pritaikytas patalpas Santariškėse. Akių ligų klinikoje K. Sukarevičius dirbo iki 1999 m. pabaigos, kai išėjo į pensiją.
1971 m. fakultetinės chirurgijos akių ligų kurso asistente buvo priimta dirbti iš Odesos sugrįžusi Gražina Juodkaitė (doc. 1980). 1972 m. ji Odesoje apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją – eksperimentinį darbą apie silikono poveikį normaliai ir operuotai triušių tinklainei. 1978 m. stažavo Erfurto (VDR) medicinos akademijos Akių klinikoje, 1980,1986 m. – Maskvos II medicinos ir Akių mikrochirurgijos institutų klinikose. 1989 -1996 m. buvo Vilniaus krašto oftalmologų draugijos pirmininkė.
1990 m., reorganizuojant fakulteto katedras, fakultetinės chirurgijos akių ligų kursas įgavo savarankišką Akių ligų klinikos statusą. Doc. G. Juodkaitė konkurso būdu buvo iš­rinkta klinikos vadove; klinikos darbas pagyvėjo, sutvirtėjo ryšiai su Vakarų šalių kolegomis.
Doc. G. Juodkaitės iniciatyva klinikoje pradėtos daryti iki tol Vilniuje nedarytos ope­racijos – kataraktos ekstrakcija ir dirbtinio lęšiuko implantacija (1991 m., R. Bagdonie­nė),ragenos transplantacija (1992 m., L. Butkienė), minimali tinklainės atšokos chi­rurgija (1993 m., R. Bagdonienė).
1993 m. paskaitas apie tinklainės atšokas ir jų gydymą skaitė Čikagoje (JAV) dirbantis lietuvis oftalmologas dr. Mindaugas Vygantas. 1994 m. buvo atvykęs ir apie glaukomos diagnozavimą bei gydymą paskaitą skaitė ir į klausimus atsakinėjo Tomo Džefersono uni­versiteto profesorius, Will’s akių ligoninės (Filadelfija, JAV) glaukomos centro direk­torius, žurnalo „Ophthlamic surgery” redaktorius George Link Spaeth.
1993 m. VU Akių klinikoje savo žiniomis apie paveldimas vaikų akių ligas dalijosi oftalmologas pediatras dr. Otis Paul iš San Francisko (JAV), o 1995 m. glaukomos gydy­mo klausimu 10 dienų pratybų ciklą vedė klinikinis profesorius Džeimsas Standeferis James Standefer) iš Minesotos (JAV) universiteto. Prof. Kenetas Hovlandas (Kenneth Hovland, JAV) skaitė paskaitas ir vedė pratybas tinklainės atšokos diagnostikos ir gydymo klausimais.
JAV lietuvių oftalmologų, ypač Stiveno Laukaičio (Steven Laukaitis), pastangomis 1993 m. Vilniaus oro uoste ir 1995 m. Karmėlavoje po tris savaites lankėsi skraidančioji oftalmo­logųmokykla ORBIS. Lėktuve DC – 10 Lietuvos oftalmologai stebėjo vykusias parodo­mąsias kataraktos ekstrakcijos, žvairumo, ragenos persodinimo ir vitrektomijos operacijas. Operavo ir paskaitas apie naujausius svarbiausių akių ligų gydymo ir diagnostikos meto­dus skaitė žymiausi tų sričių JAV ir pasaulio oftalmologai. Šios misijos sėkmei daug reiškė parengiamasis organizacinis darbas, kurį atliko Akių ligų klinikos darbuotojai ir rezidentai.
Dr. M. Vyganto kvietimu doc. G. Juodkaitė 1993 m. dalyvavo Čikagoje ir 1995 m. Atlantoje vykusiuose metiniuose Amerikos oftalmologų akademijos (AOA) susirinkimuose. Be to, 1993 m., po minėto metinio AOA susirinkimo, doc. G. Juodkaitė Čikagoje dalyva­votarptautiniame simpoziume neišnešiotų naujagimių retinopatijos, diagnostikos ir gydymo klausimu.

Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų klinikos darbuotojai: centre sėdi klinikos vedėjas doc. R. Kašinskas, iš kairės į dešinę – med. dr. lektorius M. Petrulionis, med. dr. lektorius R. Ašoklis, doc. G. Juodkaitė, med. dr. lektorius D. Rauba, doc. E. Lesinskas, reikalų tvarkytoja M. Šorinienė, doktorantas D. Aukštikalnis.

Sugrįžusi į Vilnių, ji pradėjo ieškoti galimybių operuoti tokius nau­jagimius Lietuvoje. Šią idėją entuziastingai palaikė Vilniaus universiteto neonatologijos centro vadovas prof. J. Basys. VU Akių klinikos akių ligų skyriaus vedėja gyd. R. Bagdonienė 1993 m. du mėnesius stažavo Tiubingeno (Vokietija) universiteto Tin­klainės atšokų klinikoje, vadovaujamoje pasaulinio garso tinklainės ligų specialistės prof. I. Kreissig. Grįžusi į Lietuvą gyd. R. Bagdonienė Vilniaus universiteto Akių kli­nikoje pradėjo naujausiais būdais operuoti tinklainės atšokas, o 1994 m. rugpjūtį kartu su Akių ligų klinikos gydytoja R. Sirtautiene Vilniaus universiteto Neonatologijos centre atliko pirmąją Lietuvoje kriopeksijos operaciją neišnešiotų naujagimių reti­nopatija sergančiam kūdikiui.
1995 m. Vilniaus universiteto Akių ligų klinikos iniciatyva kartu su Vilniaus universi­teto Neonatologijos klinika ir Vilniaus krašto oftalmologų draugija organizuotas pir­masis respublikinis seminaras oftalmologams ir neonatologams neišnešiotų naujagi­mių retinopatijos klausimu ir išleisti metodiniai nurodymai. Toks pats seminaras bu­vo organizuotas ir 1996 m. Vėliau – 1999 m. R. Bagdonienė ir R. Sirtautienė ekster­nu VU Akių klinikoje sėkmingai apgynė daktaro disertacijas, kuriose nagrinėjo savo darbo su sergančiaisiais neišnešiotų naujagimių retinopatija rezultatus.
1992 m. Akių klinikos doc. G. Juodkaitė ir K. Sukarevičius, bendradarbiaudami su Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinikos vadove prof. E. Daktaravičiene, išlei­do vadovėlį „Akių ligos”, skirtą daugiausia studentams ir gydytojams rezidentams.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitė gydytojų specialistų rengimo tvarka. 1991 m. buvo patvirtinta trejų metų trukmės akių ligų rezidentūra, kurioje iki 2006 m. (imtinai) parengtas 21 gydytojas oftalmologas.
1996 m. lapkritį doc. G. Juodkaitei atsisakius Akių klinikos vadovo pareigų, jai pradėjo vadovauti doc. Romas Kašinskas (Ausų, nosies, gerklės ligų klinikos vadovas). 2002 m. Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų klinika pava­dinta akių ligų centru. Jam vadovauti paskirtas medicinos daktaras Rimvydas Ašoklis. 2002 m. VU Akių ligų klinika sujungta su Ausų, nosies, gerklės ligų klinika į vieną ausų, nosies, gerklės ir akių ligų kliniką, kuriai vadovauja doc. R. Kašinskas.
Dr. R. Ašoklis 1995 m. baigė VU MF oftalmologijos rezidentūrą. 1995-ųjų rugsėjį – 1996-ųjų kovą stažavo, gilindamasis į išorinės akies ligas ir akių audinių konserva­vimą, San Franciske (JAV) Kalifornijos Ramiojo vandenyno medicinos centre, Šiaurės Kalifornijos transplantacijos banke (California Pacific Medical Centre, Northen Califor­nia Transplant Bank).2001 m. Vilniuje apgynė medicinos daktaro disertaciją tema „Viso storio ragenos transplantanto persodinimas į pasluoksnį guolį“. 2001 m. pirma­sis šalyje atliko amniono membranos persodinimo operaciją. Entuziastingai dirba ra­genų transplantacijų, kataraktos ekstrakcijų srityse.
Akių ligų centre stengiamasi įdiegti visus naujausius gydymo ir diagnostikos būdus: fakoemulsifikaciją, sulankstomus dirbtinius lęšius, kompiuterinę akių tomografiją, pachi- metriją. Akių ligų centre jau treti metai sėkmingai studijuoja ir dirba doktorantas Darius Aukštikalnis, rengiantis medicinos daktaro disertaciją (tiria sunkiųjų silikonų poveikį triušių tinklainei). D. Auštikalnis puikiai sugeba derinti mokslo tiriamąjį ir gydomąjį darbą. Sėk­mingai vadovauja MF akių ligų mokslo tiriamajam studentų būreliui, studentų mokslo tyrimo darbams.
Akių ligų centre vyksta akių ligų paskaitos ir pratybos MF visų specialybių studentams. Taip pat nenutrūkstamai tobulinama šalies gydytojų oftalmologų kvalifikacija įvairios oftalmologinės tematikos gydytojų tobulinimo kursuose. Per metus klinikoje tobuli­nasi po 35 – 40 žmonių. Akių ligų centro darbuotojai ir patys vyksta stažuoti į užsienio šalis – JAV, Vokietiją, Šveicariją, Lenkiją, Austriją, Čekiją, Norvegiją, Graikiją, Angliją. 1998m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Liublino (Lenkija) medicinos akademija Akių klinikos vadovas prof. Zbignevas Zagurskis (Zbignev Zagorski)).
Šiemet su Europos oftalmologų tarybos stipendija mėnesio stažuotei akredituotose klinikose pradėjo išvykti ir rezidentai. Pirmoji kregždutė – antrų metų rezidentės Aistės Damijonaitytės išvykimas į garsiąją Londono Murfilds’o (Moorefield’s)akių ligoninę.
Dr. R. Ašoklis su bendraautoriais sukūrė tris mokomuosius filmus (2001, 2004, 2005 m.). Visi jie demonstruoti ir teigiamai įvertinti tarptautiniuose renginiuose, o vienas – „Milžiniškas melanocitinis vokų apgamas: chirurginė taktika ir histologija” – 17 – ajame Vokietijos akių chirurgų kongrese Niurnberge 2004 m. laimėjo II vietą.
Centro darbuotojai 1990 – 2005 m. išspausdino apie 40 mokslinių straipsnių įvai­riuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose, perskaitė apie 60 pranešimų respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose įvairiausios akių ligų patologijos, klinikos, diagnostikos ir gydymo klausimais. Mokslinio darbo kryptis – akies priekinio ir užpakalinio segmen­to patologijos chirurginio gydymo rezultatai (glaukoma, katarakta, ragenos transplan­tacija, rekonstrukcinės operacijos, tinklainės atšoka).
Akių ligų centre organizuotos trys tarptautinės mokslinės konferencijos – semina­rai (kartu su Lenkijos, Vokietijos ir Šveicarijos oftalmologais): audinių transplanta­cija oftalmologijoje – 2002 m., akies patologijos klausimai – 2004 m., aktualūs akies patologijos klausimai – 2005 m. Kiekvienais metais akių ligų centre atliekama nuo 2000 iki 2500 operacijų. Daugiausia – kataraktos ekstrakcijų, antiglaukominių vokų plastinių operacijų, operacijų dėl tinklainės atšokos ir kt. Nuo 2002 m. dr. R. Ašoklis yra Vilniaus krašto oftalmologų draugijos pirmininkas ir Respublikinės oftalmologų draugijos valdybos narys.
Doc. G. Juodkaitė nuo 2004 m. yra Lietuvos atstovė Europos medikų specialistų sąjungos oftalmologų sekcijoje (U.E.M.S.).
Doc. G. Juodkaitė ir R. Ašoklis yra specializuoto žurnalo „Lietuvos oftalmologija” redakcinės kolegijos nariai.
1781m. Vilniuje įkūrus universitetą, otorinolaringologiją dėstė žymūs to meto Medi­cinos fakulteto profesoriai. Užuominų apie ausų, nosies, gerklės ligas randame chirurgijos profesoriaus J. Briotės paskaitose (apie nosies polipus, paratonzilinį abscesą, viršutinių kvėpavimo takų ir stemplės svetimkūnius). Profesoriaus Jozefo Franko daugiatomyje yra skyriai apie ausų, gerklų, ryklės ligas. 1819 m. chirurgui S. Pelikanui darant tracheostomiją dalyvavo ir prof. J. Frankas. S. Pelikanas skaitė paskaitas apie laringotomiją, gerklų ir stemplės svetimkūnius.
1808 m. Senbachas apgina pirmąją disertaciją – „Apie gerklų ir trachėjos tuberku­liozę”. Senajame Vilniaus universitete apginta 12 disertacijų iš otorinolaringologijos srities [10].
Lenkų okupacijos metais (1923 m.) Vilniaus universiteto Medicinos fakultete prof. J. Šmurlas įkūrė Otorinolaringologijos klinką, o nuo 1938 m. jai vadovavo Č. Čarnovskis. 1925 m. Ausų, nosies, gerklės ligų klinika turėjo 31 lovą, operacinę, auditoriją, am­bulatoriją, muziejų, biblioteką [11].
Sovietmečiu atkūrus Vilniaus universitetą, mažai Ausų, nosies, gerklės ligų katedrai vadovavo Pranas Pakonaitis, o Akių ligų katedrai – Marija Horodničienė.
1949 m. abi šios katedros buvo sujungtos į vieną – Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų katedrą (vedėjas P. Pakonaitis), o 1953 m. buvo prijungtos prie Fakultetinės chirurgijos katedros (vedėjas chirurgijos doc. Kazys Katilius), kuri vėliau buvo reorganizuota į 2 – os chirurgijos katedrą (vedėjas prof. A. Sučila, prof. A. Bubnys). Otorinolaringologija ir oftal­mologija tada buvo kaip savarankiški kursai [12].
1944 m., pradėjus dirbti Vilniaus universitetui, Ausų, nosies, gerklės ligų katedros vedėju paskiriamas Pranas Pakonaitis, o asistente tuo metu dirbo Nijolė Adomaitienė. Katedra buvo įsikūrusi Respublikinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Žygimantų gatvėje. Ten ausų, nosies, gerklės ligų skyrius turėjo 60 lovų. P. Pakonaitis dirbo katedros vedėju nuo 1944 m. iki 1953 m., o katedrą sujungus su Fakultetinės chirurgijos katedra, dirbo LOR kurso asistentu, dėstė studentams ausų, nosies, gerklės ligas. 1962 m., įkūrus Gydytojų tobulini- fakultetą, jame iki mirties (1982 m.) dėstė otorinolaringologiją gydytojams kur­santams. Mokslinių darbų nepaliko. Jis buvo puikus chirurgas otorinolaringologas. Jo operacinė technika, virtuoziškumas stebino visus jį pažinojusius otorinolaringologus [13].
1965 m., baigęs aspirantūrą II Maskvos N. Pirogovo medicinos institute, į Vilniaus universitetą grįžo Mykolas Sakalinskas. Jis dirbo asistentu, vėliau docentu. 1966 m. Maskvos Pirogovo institute apgynė kandidato disertaciją alerginių rinosinusitų tema.
Buvo Vilniaus otorinolaringologų draugijos, o vėliau – Respublikinės otorinolaringologų mokslinės draugijos pirmininku. Paskelbė mokslinių straipsnių apie alerginius rinosinusitus, otosklerozę, viršutinių kvėpavimo takų patologiją. 1994 m. išėjo į rentą.
1968 m. Vilniaus universitete pradėjo dirbti Romas Kašinskas. 1965 – 1968 m. mokėsi II Maskvos N. Pirogovo medicinos instituto otorinolaringologijos aspirantūroje ir 1969 m. apgynė medicinos kandidato disertaciją alerginių faringitų tema. Dirbo asistentu, docentu, o 1990 m., įkūrus Ausų, nosies, gerklės ligų kliniką, konkurso būdu buvo išrinktas šios klinikos vedėju bei Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų klinikos direktoriumi.
Ausų, nosies, gerklės ligų centre, kuriam vadovauja doc. R. Kašinskas, buvo pradėtos daryti stapedoplastinės, timpanoplastinės, osikuloplastinės, timpanotominės (E. Lesinskas),mikrochirurginės gerklų (E. Lesinskas, D. Rauba, R. Pliaukšta), enodonazalinės ančių (M. Petrulionis, R. Pliaukšta) ir visos kitos tipinės operacijos.
Doc. R. Kašinskas dirbo ne tik klinikos vedėju, bet ir Medicinos fakulteto Chirurgijos skyriaus prodekanu. 1990 – 1999 m. vadovavo chirurginių specialybių rezidentūrai, buvo stojamųjų ir baigiamųjų rezidentūros egzaminų komisijos pirmininkas. 1990 – 1995 m. – otorinolaringologų atestacinės komisijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teikimo kvalifikacinei kategorijai pirmininkas. 1990 – 2000 m. buvo SAM vyr. specialistas otorinolaringologas, o nuo 2000 m. – gydytojas konsultantas. Jam vadovaujant 1997 – aisiais buvo parengta gydytojo otorinolaringologo norma. Apdovanotas Sausio 13 – osios atminimo medaliu.
Klinikoje vadovavo keturiems doktorantams. Apgintos penkios daktaro disertacijos: E. Lesinskas 2000 m. – „Serozinio vidurinės ausies uždegimo diagnostika ir gydymas“; M. Petrulionis 2000 m. – „Neuždegiminių nosies ligų įtaka kvėpavimui per nosį“; D. Rauba 2001 m. – „Ryklės skausmo diferencinė diagnostika ir gydymas“; R. Pliaukšta 2001 m. – „Rinogeninių galvos skausmų priežastys ir diagnostika“; A. Tumėnas 2001 m. – „Žandinių sinusitų gydymo metodų palyginamoji charakteristika“.
Penkiolika metų vadovavo Vilniaus krašto otorinolaringologų mokslinei draugijai. Nuo 1990 m. yra Respublikinės gydytojų otorinlaringologų draugijos valdybos na­rys. Žurnalų „Medicina” ir „Medicinos teorija ir praktika” redkolegijos narys. Doc. R. Kašinskas iki šiol yra Medicinos fakulteto tarybos narys.
Ausų, nosies, gerklės ligų klinikoje vyksta otorinolaringologijos paskaitos ir praty­bos MF specialybių studentams. Klinikos darbuotojai doc. R. Kašinskas, doc. E. Lesinskas, dr. lektorius M. Petrulionis, dr. lektorius D. Rauba, dr. gydytojas R. Pliaukš­ta parengė otorinolaringologijos sandus (studijų programas) V kurso gydomosios spe­cialybės studentams, taip pat IV kurso odontologijos ir IV kurso slaugos specialybių studentams.
Pagal šiuos sandus (studijų programas) Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų klinikoje vyk­domas visas pedagoginis darbas: skaitomos paskaitos, vedamos pratybos, vyksta egzami­nai studentams. Taip pat parengtos naujos rezidentūros programos gydytojams reziden­tams otorinolaringologams.
1990 – 2005 m. klinikoje parengti 25 gydytojai rezidentai otorinolaringologai. Kas­met klinikoje būna po septynis gydytojus rezidentus.
Pagal parengtas rezidentūros programas dirbama su otorinolaringologijos specialybės rezidentais. Parengta ir nauja doktorantūros studijų programa. Šiuo metu programą sėk­mingai vykdo vienas doktorantas otorinolaringologas.
Klinikoje tobulinami šalies gydytojai otorinolaringologai. Kasmet jų atvyksta apie 60.
Nuo pat klinikos įkūrimo yra vykdoma kryptinga mokslinė veikla: tiriama ausų, no­sies, gerklės ligų funkcija, vertinama kitų organų bei sistemų patologijos įtaka. Pastaruoju metu nagrinėjama endokrininės ir nervų sistemos įtaka nosies funkcijai ir nosies ligoms bei jų ryšys su klausos organu ir gerkle.
Ausų, nosies, gerklės ligų klinikos darbuotojai doc. R. Kašinskas, dr. doc. E. Lesinskas, dr. lektorius M. Petrulionis, dr. lektorius D. Rauba parengė per 50 straips­nių, publikuotų recenzuojamuose moksliniuose leidiniuose, trys straipsniai publikuo­ti recenzuojamuose tarptautiniuose leidiniuose. Klinikos darbuotojai aktyviai daly­vauja mokslinėse konferencijose. Vilniaus krašto otorinolaringologijos draugijos ren­giamose konferencijose kiekvieną mėnesį skaitomi pranešimai įvairiomis otorinolarin­gologijos temomis. Skaityti pranešimai svarbiausiose tarptautinėse pasaulio – Egiptas (Kaire) ir Europos – (Berlyne, Oksforde) otorinolaringologų konferencijose. Taip pat dalyvauta Baltijos šalių otorinolaringologų konferencijose (Ryga). Konferencijose bu­vo pateikta nuo 6 iki 10 mokslinių pranešimų. Atsižvelgiant į tai, kad pedagoginis ir mokslo personalas klinikoje turi tik 3,25 etato, mokslinei veiklai darbe skiriama daug dėmesio.
Metodinės veiklos rezultatus atspindi išleistos metodinės priemonės studentams, gy­dytojams rezidentams, gydytojams otorinolaringologams.
E. Lesinskas, R. Kašinskas „Akustinė impedansometrija“, 1997 m.;
R. Kašinskas, M. Petrulionis, A. Tumėnas. „Nosies ligų chirurginis gydymas”, 1998 m.;
E. Lesinskas. „Vidurinės ausies cholesteatoma”, 2006 m.
Klinikos darbuotojai aktyviai dalyvauja populiarinat mokslą radijo bei televizijos laidose.
Klinika palaiko glaudžius ryšius su kolegomis tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų Europos. Klinikos darbuotojai nuolat stažuojasi užsienio universitetinėse klinikose, kuriose keičiamasi patirtimi, vykdoma mokslinė metodinė veikla. Mūsų klinikos darbuotojai stažavoČikagos Lojolos (JAV), Prahos Karlo (Čekija), Geteborgo (Švedija), Viurcburgo, Mainco (Vokietija) universitetuose. Mūsų klinikoje lankėsi kolegos iš Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, Slovakijos ir kitų šalių.
*Turimas omenyje buvęs savivaldybės pastatas Gedimino prospekte

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. ,, Biziulevičius S. Medicinos mokslai senajame Vilniaus universitete 1781 – 1842 m. // Vilniaus medicinos istorijos almanachas. 1997. T. 1. P. 31 – 100.
2. Piročkinas A., Šidlauskas A. Mokslas senajame Vilniaus universitete. 1984. P. 119 – 126.
3. Чибирас П. П. Диссертации докторов медицины, защищены в Вильнюсском университете в1793 – 1842 г. // Роль Вильнюсского университета в развитии науки. 1979. Р. 59-61.
4. Jegelevičius S. Vilniaus universiteto atkūrimas ir du jo raidos keliai (1918 – 1940) // Vilniaus universiteto atkūrimas ir du jo raidos keliai (1918 – 1940) // Vilniaus universiteto istorija 1579 – 1994. Vilnius. P. 187 – 222.
5. Городничене M. К 50- летию основания кафедры офтальмологии Вильнюсского Университета. Материалы VI-й республиканской конференции офтальмологов ЛитовскойССР. 1974. Р. 4-5.
6. Biziulevičius S. Katedros ir klinikos // Vilniaus universiteto istorija 1803 – 1940. Vilnius: Mokslas. 1979. I P. 207 – 213.
7. Pavilonis S. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas per Vokietijos okupaciją // Vilniaus medicinos istorijos almanachas. 1997. T. 1. P. 101 – 110.
8. Bendžius A. Bendrosios universiteto katedros. Fakultetai. Vilniaus universiteto istorija 1940 – 1979. Vilnius: Mokslas, 1979. T. 1. P. 65 – 69.
9. Jautakienė J. Minint med. dr. doc. M. Horodničienės gimimo 100 – metį. Pranešimo, skaityto oftalmologų draugijos posėdyje 2004 m. spalio 28 d., rankraštis.
10. Сaкалинскас M., Пошкене О. Материалы VI Республиканской конференции оторино­ларингологов Литовской ССР. Вильнюс, 1984. С. 3-4.
11. Bizulevičius S. Vilniaus universiteto istorija 1803 – 1940 m. Vilnius: Mokslas, 1977. P. 212 – 213.
12. Bendžius A. Vilniaus universiteto istorija 1940 – 1979m. Vilnius: Mokslas, 1979. P. 68 – 69.
13. Kišinskas R. Pakonaitis P. – chirurgas virtuozas. VII – asis Lietuvos otorinolaringologų suvažiavimas. Pranešimų tezės. Vilnius, 1997. P. 7 – 8.

AKIŲ LIGŲ SKYRIUI – 60 METŲ

© 2018